Sėdžiu viena.. bet žinau, tiesiog jaučiu, kad tave turiu.. Tavo lūpos, rodos, taria myliu, o akys žiūri į ateitį tolyn.. Rankos švelniai apkabina, o kūnus traukia vis artyn.. Sėdžiu viena, bet žinau, sau pasakiau, kad laukti privalau. Lauksiu dieną, mėnesį, metus kol širdis gyva bus.. kol lūpos paskutinį kart ištars tau myliu.. ir kol akis užmerks pati mirtis.. Viską kas aplink mane galiu drąsiai atiduoti tau ir ištiesus rankas tyliai stipriai apkabint tave.. ir vis likimo aš maldauju, kad leistų man tave turėt nieko kito aš mylėt nemoku, o gal mylėt neleidžia man pati širdis.. Nesmerkiu savo širdies už nieką, nes visą gyvenimą noriu praleist su tavim..