valentino dienos
Prieš akis iškyla tos dar nerūpestingos vasaros, kai pabudus ryte už praverto lango galėdavi išgirsti šurmulį. Kartais jis erzindavo, bet prisipažinsiu, kad dabar velniškai jo trūksta. Tikriausiai tik pasibaigus tokiems gražiems dalykams suvoki, kaip iš tiesų juos reikėjo branginti.
Dabar naktimis, kai už lango draskosi vėjai, girdžiu, kaip vieniša vaikiška sūpynė daužosi lauke į metalinį vamzdį. Kartais tai primena laikrodį. Ne, ne tą, kuris kabo kambaryje ant sienos ir skaičiuoja minutes. Kalbu apie tą laikrodį, į kurį pažvelgiame tik kartais ir suprantame, kiek daug visko liko praeityje.
Taip ir dabar. Regiu saulės nutviekstą pievą, o joje bežaidžiančią dar mažą kaimynų anūkę. Ji dainuoja, o jos pasaulis toks šviesus, kaip ši diena. Ji supasi ant supynės ir joks rūpestis nemeta šešėlio ant jos besišypsančio veido. Akys šviečia. Belieka likti nuošaly ir stebėti viską.
Atsisuku atgal. Į dabartį. Į tą pilką ir niūrią tikrovę.
Naktis. Bet ir dienomis saulė dar nepasirodo. Žiema. Vėjas gainioja po dangų sunkius švininius debesis, tačiau niekas to nemato. Dauguma jau miega. Tik tolumoje, pro mažyčius namų langus skverbiasi blankios švieselės. Nemunu tikriausiai plaukia ledo lytys, bet niekas negirdi jų keistai bauginančio šiūrenimo. Galbūt tik vieniši medžiai parke. Tokie niekam nereikalingi, atrodo, visų pamiršti.
Tokie pat, kaip kartais pamirštame ir praeitį. Kaip dažnai, viską kas praėjo, laikome visiškai nesvarbiu dalyku.. Tokie pat, kaip ir atrodo, yra nesvarbi niekam nebereikalinga supynė.
Tik ar kitą naktį vėl pakilus vėjui, nesinorės grįžti atgal į praeitį? O pavasarį sprogus medžių žiedams – apkabinti medžio.. (Ritūty)
