Mokslo dienos. 2 puslapis

Šiandien pirmąkart žaisliukams
Teko likti namuose,
Parkeris, sąsiuviniukai
Vietoj jų kuprinėje.
Tu nuo šiandien pirmokėlis,
Tau daug daug sėkmės linkiu,

Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lukesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku ...

Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.

Kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kas ji?
Mokytojo širdis.

Norint pamokas mokėti
Reikia (vardas) nemilėti
Kas berniukus labai myli
Prie lentos isejus tyli..

Sudie, pradinės klasės suole,
Sudie ir tau skambuti,
Ne visada norėjai tu
Man tikras draugas būti..

Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grižai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mus parašai...

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrižtantis aidas dainos...
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.

Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas - ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.

Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų