Turbūt neįmanoma žodžiais apsakyt to, ką jauti liesdamas paskutinę akimirką mylimo žmogaus rankas.. Kaip grauži save mintimis apie laiką,praleista kartu, apie žodžius, kuriuos kažkada nepagalvojus pasakiau, apie nutylėta "myliu..", apie gražiąsias akimirkas.. Imi savęs nekęsti, nes supranti, kad tiek daug nutylėta. Žinai ko labiausiai imi trokšti tą akimirką? Išeik greičiau, man tai bus lengviau.. Išeik nebegaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi. Protą aptemdo begalinis mirties troškimas, kraujo skonis burnoje.. Kodėl tu išeini, kodėl paskutinėm akimirkom aš myliu Tave labiau, nei bet kada..
Egoistė? Žinau. Norėčiau tokia nebūti, tiesiog žinau, kad Tavęs man trūks labiau negu bet kam kitam.. Tu žiūri į mane, nyksti mano akyse, Tavo rankos ledinės, akys pilnos vilties.. (Ritūty)