Tiesėm rankas į šviečiančią saulę.
Į dangų su šypsena žvelgėm
Ir rankas suglaudę laikėm.
Kiek kartų mes buvom pavargę
Ir akys mūsų jau merkės.
Galvojom, kad reikia gyventi
Ir sunkų laiką kartu ištverti.
Kiek kartų ašaras liejom,
Slėpėm savo akis.
Viens kitą su panieka šaukėm
Ir norėjom nebūti išvis.
Kiek kartų mūs širdys šaukė,
Kartojo žodį atleisk.
Tačiau beržynai jau nebeklausė
Ir vėjais paleido svajones visas.
Kiek kartų klaidas dar darysim,
Kartosim diena iš dienos.
Nutilusios širdys akmenimis paliko
Nejutusios viena jau kitos.